Rusėnų kalba
- Nepainioti su Rusinų kalba.
| Rusėnų kalba рускїй ѧзыкъ | |
| Kalbama | Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė |
|---|---|
| Kilmė | indoeuropiečių *baltoslavų **slavų ***rytų slavų ****rusėnų |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | LDK |
| Prižiūrinčios institucijos | - |
Rusėnų kalba, arba rutėnų kalba (angl. Ruthenian language, rus. Западнорусский язык, kiti pavadinimai, kurie skiriasi ukrainiečių ir baltarusių filologijoje: рутенский язык, староукраинский язык, южнорусский язык, русинский язык, славянский язык Великого княжества Литовского, канцелярский язык Великого княжества Литовского, старобелорусский литературный язык, белорусское письмо ir kt.) – rytų slavų kalba, buvusi oficiali kanceliarinė kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a.–1696 m. Rusėnų kalba surašyti Lietuvos ir lietuvių kultūros fenomenai – Lietuvos Statutai, Lietuvos Metrika, metraščiai. Iš šios kalbos kilusios šiuolaikinės ukrainiečių, baltarusių, rusinų kalbos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rusėnų kalba kilo iš Kijevo Rusioje vartotos senosios rusų kalbos, tiksliau – jos vakarinio varianto, kuris dėl Rusios vakarinių žemių įtraukimo į Lenkijos politinę orbitą ar net į šios valstybės sudėtį (1349 m. prijungta Galicija) vis labiau buvo veikiamas gerokai prestižiškesnės lenkų kalbos.[1]
Iki XI a. Kijevo Rusioje vartota tik bažnytinė slavų kalba. Rytų slavų dialektų pagrindu nuo XI iki XIV a. susiformavusi kalba vadinama senąja rusų kalba, kuri jau XIV a. pradėjo skirtis į rytinius ir vakarinius dialektus. Rytuose šie dialektai davė pradžią rusų kalbai (великорусский язык 'didžiarusių kalba') Maskvos apylinkių šnektų pagrindu. Vakaruose vėliau susiformavo baltarusių ir ukrainiečių kalbos. Vakariniai dialektai buvo veikiami kaimynų kalbų ir įgavo naujų ypatybių, todėl galima kalbėti apie XIV a. viduryje LDK teritorijoje senosios rusų kalbos vakarinių dialektų pagrindu besiformuojančią rusėnų kalbą, kurią būtina skirti nuo stačiatikių religiniuose tekstuose vartotos bažnytinės slavų kalbos. Jau XV a. viduryje iš pradžių tik kaip kanceliarinė LDK kalba ji pradėta vartoti gana plačiai. Po unijų su Lenkija rusėnų kalbos pozicijos LDK pradėjo silpti, o XVII a. pabaigoje (1696 m.) oficialia tapo lenkų kalba. Rusėnų kalba, išstumta iš rašytinių LDK raštų, egzistuoti galėjo tik kaip šnekamoji, tačiau dėl ja šnekančių žmonių skaičiaus sumažėjmo ir toliau nyko.
LDK valdovai savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą (kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalba), kuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Kaip rodo kitų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės kanceliarija yra pagrindinė raštijos tradicijos formuotoja. Lietuvių kalbos prestižo stoka lėmė ir tai, kad nuo XVII a. valstybės dokumentų kalba tapo lenkų kalba.
Valstybinė raštvedyba ATR
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
LDK ir Lenkijos Karalystė nuo 1569 m. buvo susijungusios į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, tačiau abi išlaikė daug savo vidinės santvarkos savitumų. Lietuvoje ministrai (jais buvo skiriami įtakingiausi didikai) turėjo santykinai didesnius nei Lenkijoje įgaliojimus. Lietuvoje buvo labiau apribota bajorijos savivalda. Skyrėsi ir valstybinės raštvedybos kalba: Lietuvoje – rusėnų, o Lenkijoje – lotynų ir lenkų. Rusėnų kalbos oficialų statusą įtvirtino 1588 m. patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas: „Žemės raštininkas privalo rusėniškai, raidėmis ir žodžiais rusėniškais visus pranešimus, įrašus ir šaukimus rašyti, o ne kuria kita kalba ir žodžiais“ (žemės raštininkas dirbo svarbiausiame bajoriškosios savivaldos teisme – vaivadijų ar pavietų žemės teisme). Vaivadijos, kurioje rinkdavosi Vyriausiasis tribunolas, raštininko pareigas eidavo tos vaivadijos žemės teismo raštininkas. Todėl iki 1697 m. Lietuvoje žemės teismų ir Vyriausiojo tribunolo raštvedyba buvo vedama beveik tik rusėnų kalba.
Kitose LDK valdžios įstaigose, kurių Lietuvos Statutas tiesiogiai neįpareigojo tvarkyti raštvedybos rusėnų kalba, jau XVII a. I pusėje buvo pereita prie lenkų kalbos.[2]
Pirmąją knygą Lietuvoje rusėnų kalba išspausdino Pranciškus Skorina.[3]
Pirmoji rusėnų kalbos gramatika 1643 m. (rankraštis) parašyta lotyniškai kataliko, Krokuvos ir Paryžiaus universitetų absolvento Jono Uževičiaus (Ivan Uzhevych). Šiam veikalui būdingas gretinamasis metodas: šalia rusėniškų formų kartais pateikiama informacija apie bažnytinę slavų ir kai kurias kitas slavų kalbas. Joje pateikiama abėcėlė kirilica su komentarais lotynų kalba, gausiai pateikiama pavyzdžių iš maldaknygių, aprašoma fonetinė „slavų kalbos" struktūra, morfologija ir sintaksė. Tai baltarusių-rusų mišrios kalbos, kurią naudojo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, gramatika. Ir nors neišplito plačiai, nes nebuvo atspausdinta tipografijoje, tačiau suvaidino svarbų vaidmenį gramatinės minties plitimui.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sergejus Temčinas. Kada ir kaip rusėnų kalba įsitvirtino Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
- ↑ Gintautas Sliesoriūnas. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos bajorų teisių sulyginimas 1697 metais
- ↑ Tarptautinis dėmesys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų spausdinimo pradininkui
- ↑ Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos Archyvuota kopija 2015-05-30 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]orv-olrLinguist kalbos kodo „orv-olr“ informacija (angl. The Linguist List: Information by code: „orv-olr“)- LDK rusėnų kalba, raštija ir jos fenomenai
- Bažnytinės knygos rusėnų kalba ir religiniai identitetai slaviškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėse XIV–XVIII a.: stačiatikių tradicija
- Senoji lietuvių raštija
- Raimonda Ragauskienė. Rusėniška XV a. pab. – XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų – valdovių ir didikių – korespondencija Archyvuota kopija 2015-05-30 iš Wayback Machine projekto.
- Kokiomis kalbomis kalbėjo ir rašė LDK nekrikščioniškos bendruomenės? Archyvuota kopija 2015-05-30 iš Wayback Machine projekto.
| |||||||||||||||||||||||